Parašyta: antroje 1841 m. lapkričio pusėje.
Pirmą kartą išleista „Telegraph für Deutschland“, nr. 207, 1841 m. gruodis.
Išleista lietuvių kalba: 1988 m.
Pasirašyta: Friedrich Oswald vardu.
Vertėjas: Skirmantas Jankauskas.
Šaltinis: Friedrich Engels. Šelingas apie Hėgelį (Vilnius: Mintis, 1988).
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė. Su vertėjo leidimu puslapiui Marxists Internet Archive.
Jeigu jūs dabar čia, Berlyne, paklausite ką nors bent šiek tiek nutuokiantį apie dvasios galią pasauliui, kur yra kovos laukas, kuriame grumiamasi dėl vyraujančios įtakos Vokietijos viešajai nuomonei politikos ir religijos srityse, vadinasi, dėl įsivyravimo pačioje Vokietijoje, tai jums bus atsakyta, kad šis kovos laukas esąs universitete, ir būtent šeštojoje auditorijoje, kurioje Šelingas skaito paskaitas apie apreiškimo filosofiją. Juk šiuo momentu visos pavienės prieštaros, kurios tą Hėgelio filosofijos vyravimą darė ginčytiną, nublanko, išblėso ir neteko reikšmingumo, atsiradus jau vien Šelingo opozicijai. Visi priešininkai nefilosofai — Štalis, Hengstenbergas, Neanderis užleidžia vietą vienam kovotojui, iš kurio tikimasi, kad jis nurungs nenugalėtąjį jo paties srityje. O šita kova iš tikro yra gana savita. Du seni jaunų dienų bičiuliai, kambario draugai Tiubingeno dvasinėje seminarijoje, po keturiasdešimties metų vėl susitinka akis į akį kaip priešininkai. Vienas jau prieš dešimt metų miręs, bet kaip niekada gyvas savo mokinių širdyse; kitas, pasak pastarųjų, jau trys dešimtmečiai dvasiškai miręs, nūnai be galo netikėtai siekia gyvybingumo pilnatvės ir pripažinimo. Kas yra gana „nešališkas“, kad jam vienodai būtų svetimi abudu, t. y. kad nebūtų hėgelininkas— nes Šelingas, ištaręs vos keletą žodžių, iki šiol turbūt dar neturi sekėjų, — taigi kas turi šį plačiai pagarsėjusį „nešališkumo“ privalumą, tas mirties nuosprendyje Hėgeliui, kuris buvo paskelbtas Šelingo pasirodymu Berlyne, įžvelgs dievų kerštą už mirties nuosprendį Šelingui, kurį anuomet buvo paskelbęs Hėgelis.
Reikšminga margaspalvė auditorija susirinko pabūti šios kovos liudytoja. Priešakyje — universiteto aukštuomenė, mokslo korifėjai, vyrai, kurių kiekvienas yra pradėjęs savitą kryptį; jiems vietos skirtos prie pat katedros, o už jų sumišai, kur pakliuvo — visų visuomenės sluoksnių, tautų ir tikybų atstovai. Tarp žvalaus jaunimo tai šen, tai ten įsiterpęs žilabarzdis štabo karininkas, o šalia jo — gal visai nesivaržantis savanoris, kuris kitokioje draugijoje nežinotų, kaip laikytis iš pagarbos aukštam viršininkui. Pagyvenę daktarai ir dvasininkai, kurie netrukus galėtų švęsti imatrikuliavimo jubiliejų, junta, kaip juos vėl apima seniai pamiršta jaunatviška nuotaika, ir jie traukia į paskaitas. Žydams ir musulmonams maga patirti, kas yra tas krikščioniškasis apreiškimas.
Girdėti kalbantis vokiečių, prancūzų, anglų, vengrų, lenkų, rusų, naująja graikų ir turkų kalbomis, — bet štai nuaidi skambutis, raginantis laikytis tylos, ir Šelingas pakyla į katedrą.
Vidutinio ūgio vyriškis žilais plaukais ir žydromis linksmomis akimis, kurių išraiška veikiau žvali negu imponuojanti, linkęs šiek tiek embonpoint, kur kas labiau primena geraširdį šeimos tėvą negu genialų mąstytoją; jo balsas šiurkštokas, bet stiprus, jis kalba švabiškai bavariška tarme, nuolat sakydamas „eppes“ vietoj „etwas“ — tokia Šelingo išvaizda.
Aš nekalbu apie jo pirmųjų paskaitų turinį, kad tuojau pat galėčiau aptarti jo samprotavimus apie Hėgelį, ir, aiškindamas juos, pasilieku tik teisę papildyti tuo, kuo reikia, Aš pateikiu jo mintis taip, kaip pats jas užsirašiau paskaitose,
„Tapatybės filosofija, kaip aš ją išdėsčiau, tebuvo viena visos filosofijos dalis, ir būtent negatyvioji. Šis negatyvumas turėjo būti kompensuotas taip: arba reikėjo aptarti pozityviąją dalį, arba parodyti, kad tas negatyvumas, apėmęs pozityvų ankstesniųjų filosofijos sistemų turinį, pats iškyla kaip pozityvybė ir šitaip tampa absoliučiąją filosofija. Žmogaus likimą irgi lemia kažkoks protas, verčiantis jį laikytis įsikibus vienašališkumo, kol jis nepanaudoja visų to vienašališkumo galimybių. Taip nutiko ir Hėgeliui, kuris negatyviąją filosofiją iškėlė kaip absoliučiąją.— Pono Hėgelio pavardę miniu pirmą sykį. Aš nesivaržydamas kalbėjau apie Kantą ir Fichtę, kurie yra buvę mano mokytojai, taip kalbėsiu ir apie Hėgelį, nors tai man ir nebus malonu. Betgi taip elgtis noriu todėl, kad jums, mano ponai, esu pažadėjęs būti atviras, Tegul jums neatrodo, kad aš turėčiau kažko baimintis, kad esą dalykų, apie kuriuos negalėčiau kalbėti nesivaržydamas. Menu tuos laikus, kai Hėgelis buvo mano pašnekovas, geras mano bičiulis, ir turiu pasakyti, kad tuomet, kai tapatybės filosofija apskritai buvo suvokiamą paviršutiniškai ir lėkštai, būtent jis išgelbėjo vėlesniems laikams pagrindines tos filosofijos idėjas ir iki galo buvo joms ištikimas,— tai man pirmiausia parodė jo „Filosofijos istorijos paskaitos". Jis, radęs daug medžiagos jau apdorotos, daugiausia nagrinėjo metodą, o mes daugiausia gvildenome turinį. Manęs paties nepatenkino gauti negatyvūs rezultatai, ir aš mielai būčiau perėmęs kiekvieną patenkinamą sprendimą taip pat iš svetimų rankų.“
„Beje, čia galvoje turima, ar Hėgeliui vieta filosofijos istorijoje — vieta, kurią jam dera skirti tarp didžiųjų mąstytojų, — atiteko kaip tik dėl to, kad jis tapatybės filosofiją mėgino pakylėti iki absoliučiosios, galutinės filosofijos, o tai, žinoma, galėjo pavykti tik gerokai ją pakeitus; ir aš ketinu tai įrodyti remdamasis visam pasauliui lengvai prieinamais jo paties raštais. Jeigu kas pasakytų, kad kaip tik čia glūdįs Hėgelio trūkumas, aš atsakyčiau, jog Hėgelis atliko tai, ką, jo nuomone, reikėjo pirmiausia atlikti. Tapatybės filosofija turėjo rungtis pati su savimi, neišsitekti pati savyje, kol dar nebuvo to pozityvumo mokslo, apimančio ir egzistenciją, Todėl Hėgelis, to siekdamas, tapatybės filosofiją turėjo išvesti už jos pačios, už būties potencijos, už būties grynosios galimybės ribų ir egzistenciją padaryti jai pavaldžią.“ —
„„Hėgelis, kartu su Šelingu įstengęs pripažinti absoliutybę, nukrypo nuo jos, manydamas, kad jos negalima pasiekti intelekto žiūra, bet norėjo ją įrodyti moksliškai.“ Šie žodžiai yra tas tekstas, apie kurį dabar jums kalbėsiu.— Čia pateikta vieta remiasi nuomone, kad tapatybės filosofija pasiekianti absoliutybę ne tik dalyko, bet ir egzistencijos požiūriu; o kadangi tapatybės filosofija išeities taške neskiria subjekto ir objekto, tai tariama, kad ir jų egzistavimą jau įrodžiusi intelekto žiūra, Todėl Hėgelis visai nuoširdžiai mano, kad aš esą norėjęs intelekto žiūra įrodyti to neskyrimo egzistavimą, jo būtį, ir man priekaištauja dėl nepakankamo įrodymo, Kad aš to nenorėjau, rodo tiek daug kartų mano išsakytos prieštaros, jog tapatybės filosofija nėra egzistencijos sistema; o jeigu kalbėsime apie intelekto žiūrą, tai tokio jos apibūdinimo visai nėra tame tapatybės filosofijos išdėstyme, vien kurį iš ankstyvojo laikotarpio telaikau mokslišku. Šis jos išdėstymas yra ten, kur jo niekas neieško, būtent žurnalo „Zeitschrift für spekulative Physik“ antrojo tomo antrame sąsiuvinyje. Žinoma, jį galima aptikti ir šiaip kur nors kitur kaip Fichtės palikimo dalį. Fichtei, su kuriuo nenorėjau iš tikro išsiskirti, intelekto žiūra pavyko pasiekti betarpiškąją savo sąmonę, Aš; aš prie to prisidėjau, ketindamas šitaip pasiekti neskyrimą. Kadangi šis Aš, remiantis intelekto žiūra, nagrinėjamas jan ne subjektyviai, tai jis patenka į minties sferą ir, vadinasi, liaujasi tiesiog tikrai egzistavęs. Taigi pati intelekto žiūra neįstengtų įrodyti net Aš egzistavimo; ir jeigu Fichtei ji yra reikalinga šiam tikslui, tai aš vis dėlto negaliu remtis ja, kad tuo būdu įrodyčiau absoliutybės egzistavimą. Tad Hėgelis galėjo man priekaištauti ne dėl įrodymo stokos, — aš niekad ir neketinau to įrodinėti, —o tik dėl to, kad nepakankamai aiškiai pasakiau, jog iš viso nesiimu egzistencijos problemos. Juk jeigu Hėgelis reikalauja įrodyti begalinės potencijos būtį, tai jis nesitenkina vien protu; jeigu tokia begalinė potencija egzistuotų, tai filosofija nebūtų laisva nuo būties; nebent čia reikia iškelti klausimą: ar galima mąstyti egzistencijos prius? Hėgelis tai neigia, nes jis savo logiką pradeda nuo būties ir iš karto imasi egzistencijos sistemos. Tačiau mes atsakome teigiamai, nes pradedame nuo būties grynosios potencijos, egzistuojančios vien mąstyme. Hėgelis, tiek daug kalbantis apie imanentiškumą, imanentiškas yra tik tada, kal gvildena tai, kas nėra imanentiška mąstymui, nes būtis yra kaip tik tai, kas neimanentiška. Pasitraukti į grynojo mastymo sferą reiškia ypač pasitraukti nuo visokios nemąstomos būties, Tada Hėgelio teiginys, jog absoliutybės egzistenciją įrodanti logika, ydingas dar ir dėl to, kad čia du kartus iškyla begalybė: logikos pabaigoje ir paskui dar kartą viso proceso pabaigoje. Apskritai neįmanoma suvokti, kodėl „Enciklopedijoje“ logika pateikiama pirmiausia, užuot ja gaivinančiai prisodrinus visą ciklą.“
Tokios Šelingo mintys. Čia kiek įstengdamas daugiausia pateikiau jo paties žodžius ir drąsiai galiu teigti, kad jis negalėtų nepasirašyti šių ištraukų, Papildydamas iš ankstesniųjų paskaitų priduriu, kad jis dalykus nagrinėja dvejopai: quid skiria nuo quod?, esmę ir sąvoką nuo egzistencijos. Pirmuosius dalykus jis priskiria grynojo proto mokslui, arba negatyviajai filosofijai, o antruosius — empirinių elementų turinčiam mokslui, kurį dar reikėtų sukurti,— pozityviajai filosofijai. Apie pastarąją iki šiol dar nieko negirdėti; pirmoji pasirodė prieš keturiasdešimt metų nevykusiai išdėstyta, ir jos tokios išsižadėjo pats Šelingas, o dabar jis ją plėtoja suteikdamas jai tikrą, adekvačią išraišką. Jos pamatas yra protas, grynoji pažinimo potencija, kurios tiesioginis turinys — grynoji būties potencija, begalinė būties galimybė. Būtinas trečiasis pradas čia dabar yra virš būties iškylanti, susvetimėti jau nebegalinti potencija ir pastaroji yra absoliutybė, dvasia — tai, kas jau išlaisvinta nuo būtinumo pereiti į būtį ir būna amžinai laisva būties atžvilgiu. Taip pat orfėjiškoji tų dviejų potencijų vienovė gali būti pavadinta absoliutybe, tuo, be ko nieko nėra. Jeigu šios potencijos ima viena kitai prieštarauti, tai šis viena kitos atmetimas reiškia baigtinumą.
Manau, šių kelių teiginių pakanka, kad būtų galima suprasti pirmiau pateiktas mintis ir jas laikyti pagrindiniais neošelingizmo bruožais, kiek juos čia galima ir iki šiol buvo galima pateikti. Man belieka iš viso to padaryti išvadas, kurias Šelingas turbūt tyčia yra nutylėjęs, ir stoti ginti didįjį velionį.
Išlukštenus Šelingo nuosprendį Hėgelio sistemai iš kanceliariškos stilistinės jo raiškos, paaiškėja štai kas: Hėgelis esą visai neturėjęs jokios savo sistemos, o skurdžiai laikęsis mano minčių trupiniais. Tuo metu, kai aš gvildenau partie brillante, pozityviąją filosofiją, jis buvo įsigilinęs į partie honteuse, negatyviąją filosofiją, ir, kadangi pastarajai aš neturėjau laiko, jis ėmėsi tobulinti ir plėtoti, būdamas be galo laimingas, kad jam tai dar patikėjau. Negi jūs norite jam dėl to priekaištauti? „Jis atliko tai, ką, jo nuomone, reikėjo pirmiausia atlikti.“ Jam vis dėlto pridera „vieta tarp didžiųjų mąstytojų“, nes jis buvo „vienintelis, pripažinęs pagrindinę tapatybės filosofijos idėją, o visi kiti ją suvokė paviršutiniškai ir lėkštai". Bet vis dėlto jam nieko gero neišėję, nes jis iš pusiau filosofijos norėjęs padaryti ištisą filosofiją.—
Galima išgirsti žinomą posakį, kurį esą ištaręs Hėgelis, bet jis, kaip matyti iš anksčiau pateiktų Šelingo samprotavimų, neabejotinai priklauso jam pačiam: „Tik vienas mano mokinys suprato mane, bet ir šis, deja, suprato mane klaidingai." —
Tačiau kalbėkime rimtai. Ar gali būti ant Hėgelio paminklinio akmens rašomi tokie įžeidinėjimai, o mes, būdami jam skolingi daugiau negu jis Šelingui, nedrįstume, gindami velionio garbę, mesti iššūkio, kad ir koks grėsmingas būtų priešininkas? O juk tai vis dėlto yra įžeidinėjimai, kad ir ką bekalbėtų Šelingas, kad ir kokia moksliška atrodytų tų įžeidinėjimų forma, O, aš pats galėčiau, jeigu prireiktų, „visai moksliškai“ pavaizduoti p. Šelingą ir bet kurį kitą žmogų taip iškreiptai, kad jis iš tiesų įsitikintų „mokslinio metodo“ privalumais. Bet kam gi man to reikia? Ir taip jau būtų lengvapėdiška, jeigu aš, jaunuolis, imčiau mokyti senį, o juo labiau Šelingą, kuris, kad ir kaip smarkiai būtų atsimetęs nuo laisvės, visada yra absoliutybės atradėjas, ir kadangi jis veikia kaip Hėgelio pirmtakas, tai visi mes jo vardą tariame tik su didžiausia pagarba. Bet Šelingas, Hėgelio sekėjas, tegali tikėtis tik šiek tiek pagarbumo ir jau mažiausiai gali reikalauti iš manęs ramumo ir šaltakraujiškumo, nes aš ėmiausi ginti velionį, o juk kovotojui visai dera būti šiek tiek aistringam: kas šaltai kelia savo kalaviją, tas retai kada smarkiai jaudinasi dėl reikalo, už kurį kaunasi.
Turiu pasakyti, kad Šelingo pasirodymas čia ir ypač tie išpuoliai prieš Hėgelį jau visai mažai bekelia abejonių tuo, kuo iki šiol nenorėta patikėti, būtent — kad tai panašu į portretą, pavaizduotą neseniai pasirodžiusios žinomos Rydelio knygelės pratarmėje. Jeigu toks būdas visą šio šimtmečio filosofijos raidą — Hėgelį, Gansą, Fojerbachą, Štrausa, Rugę ir žurnalą „Deutsche Jahrbücher“— iš pradžių padaryti priklausomą nuo savęs paties, o paskui ją ne vien neigti, ne,— tik jį patį palankiau apibūdinančiomis banaliomis frazėmis pavaizduoti tą raidą kaip prabangą, kurią sau leidžia dvasia, kaip kuriozišką nesusipratimą, nereikalingų klaidžiojimų grandinę — jeigu tat nepranoksta visko, dėl ko Šelingui priekaištaujama toje knygelėje, tai aš neturiu nė mažiausio supratimo, kas yra padorumas bendraujant vieniems su kitais. Žinoma, gal Šelingui buvo sunku rasti vidurio kelią, kuris nekompromituotų nei jo paties, nei Hėgelio, ir netgi būtų galima atleisti jam egoizmą, pastūmėjusį jį paaukoti bičiulį, kad pats galėtų išlikti. Bet vis dėlto Šelingas užsimoja per daug, kai pareikalauja iš mūsų šimtmečio išbraukti kaip tuščiai iššvaistytą laiką, kaip nevykusį nukrypimą keturiasdešimt metų pastangų ir triūso, keturiasdešimt metų mąstymo, aukojant brangiausius interesus ir švenčiausias tradicijas, — ir visa tai vien dėl to, kad Šelingas šiuos keturiasdešimt metų nebūtų nuošalyje. Labiau negu ironiškas yra toks Šelingo mėginimas priskirti Hėgelį prie didžiųjų mąstytojų, kad jis faktiškai pašalina jį iš jų tarpo, laiko jį savo kūriniu ir savo tarnu. Ir pagaliau jau ima atrodyti, kad jis savotiškai šykšti minčių, darosi smulkmeniškas, — kaipgi vadinama ta visiems žinoma žema aistra?— kai Šelingas skelbia, kad viskas iki trupinio, ką jis Hėgelio filosofijoje pripažįsta teisinga, esą jo savastis, neatskiriama jo kūno dalis. Tačiau būtų keista, jei senos Šelingo tiesos galėtų išlikti tik turėdamos nevykusią hėgelišką formą, ir tada Šelingo priekaištas dėl išraiškos miglotumo, užvakar padarytas savo priešininkui, neišvengiamai atsisuktų prieš jį patį; tiesą sakant, visų nuomone, jau dabar taip yra atsitikę Šelingui, nepaisant jo žadėto aiškumo. Kas priraizgo tokių ilgiausių sakinių, kaip tai nuolat daro Šelingas, kas vartoja tokius pasakymus, kaip quidditativ ir quodditativ, orfėjiškoji vienovė ir t. t.— ir netgi šių jam taip nepakanka, kad kiekvieną akimirką turi šelptis lotyniškais ir graikiškais posakiais bei žodžiais,— tas, žinoma, praranda teisę priekaištauti dėl Hėgelio stiliaus.
Beje, Šelingo verta labiausiai pasigailėti dėl nelemto nesusipratimo, susijusio su egzistencijos klausimu. Gerasis naivusis Hėgelis, tikintis filosofijos reultatų buvimu, proto teise įžengti į egzistencijos sferą ir priversti būtį paklusti! Bet vis dėlto būtų keista, jei Hėgelis, taip uoliai studijavęs Šelingą ir ilgai su juo artimai bendravęs, ir visi kiti, mėginę perprasti tapatybės filosofiją, būtų visiškai nepastebėję didžiausio pokšto, būtent — kad visa tai tėra tuščios išmonės, egzistavusios tik Šelingo galvoje ir visai nemėginusios kaip nors paveikti išorinį pasaulį. Tačiau kur nors tai vis dėlto turėtų būti parašyta, ir kas nors, be abejo, būtų tai aptikes. Bet iš tikrųjų kyla pagunda suabejoti, ar Šelingas iš pat pradžių šitaip manė ar tik vėliau sugalvojo,
O naujasis tapatybės filosofijos išdėstymas? Kantas protingą mąstymą atpalaidavo nuo erdvės ir laiko; Šelingas iš mūsų atima dar ir egzistenciją, Kas gi mums belieka? Čia netinka, prieštaraujant Šelingui, įrodinėti, kad egzistencija, žinoma, priklauso mąstymo sričiai, kad būtis imanentiška dvasiai ir kad visos šių laikų filosofijos pamatinis teiginys — cogito, ergo sum — negali būti atmestas paprasčiausiu išpuoliu. Betgi tebūnie man leista paklausti, ar iš potencijos, kuri pati nėra būtiška, gali atsirasti būtis? Ar jau nepajėgianti susvetimėti potencija vis dar tebėra potencija? Ir ar potencijų trichotomija kažkaip keistai neatitinka idėjos, gamtos ir dvasios trejybės, išsirutuliojančios Hėgelio „Enciklopedijoje“?
O kaipgi visa tai atsilieps apreiškimo filosofijai? Aišku, ji patenka į pozityviąją filosofiją, į empirinę dalį. Šelingas negalės surasti kitos išeities, o tik pripažinti apreiškimo faktą, ir tai jis galbūt kaip nors pagrįs, bet tik ne protu, nes tam jis jau užkirto sau kelią. Hėgeliui vis dėlto ne viskas būdavo taip jau paprasta. O galbūt Šelingas visada turi kitokių sprendimo būdų? Taigi šią filosofiją visai pagrįstai galima vadinti empirine, jos teologiją — pozityviąja, o jos teisės mokslas veikiausiai bus istorinis. Suprantama, tai jau būtų panašu į pralaimėjimą, nes mes visa tai jau žinojome dar iki Šelingui atvykstant į Berlyną.
Mūsų užduotis bus pasekti jo minčių tėkmę ir apsaugoti didžiojo mokytojo kapą nuo išniekinimo. Kova mūsų nebaugina. Mes nieko labiau netrokštame, kaip kurį laiką pabūti ecclesia pressa. Čia susiskirsto protai. Kas tikra — užsigrūdina ugnyje, o kas netikra — to visai nepasigesime. Priešininkai turi pripažinti, kad niekada jaunimas taip gausiai neplūdo prie mūsų vėliavų, kad niekad mus apėmusios idėjos taip nevešėjo, o drąsių, įsitikinusių ir talentingų žmonių dar niekada tiek daug nebuvo mūsų pusėje kaip dabar. Tad drąsiai kilkime prieš naująjį priešą; juk galiausiai atsiras iš mūsų toks, kuris įrodys, kad įkvėpimo kalavijas prilygsta genijaus kalavijui.
Na, o Šelingas tepamėgina suburti mokyklą. Dabar daugelis dedasi prie jo vien dėl to, kad jie, kaip ir jis, kritikuoja Hėgelį ir išskėstomis rankomis priima kiekvieną, kuris užsipuldinėja Hėgelį, nesvarbu — ar tai būtų Leo ar Šubartas. Tačiau aš manau, kad jiems Šelingas per geras. Paaiškės, ar jis susilauks kitų šalininkų. Aš tuo dar netikiu, nors kai kurie jo klausytojai daro pažangą ir jau pasiekė neskyrimą.